Krupniką gaminantys Kalifornijos lietuviai: norėtumėm, kad naujai atvykusieji labiau prisidėtų prie mūsų bendruomenės

February 6, 2018

Jurgis Didžiulis, besilankydamas Kalifornijoje su ToBeLT komanda, susipažino su šauniu Amerikos lietuvių būrelių, kurie Kalifornijoje ėmė komerciškai gaminti iš senelių receptų pažintą stiprųjį medaus gėrimą – krupniką. Ką amerikiečiai mano apie lietuvišką krupniką, pagamintą iš Kalifornijos medaus? 

Kaip jiems kilo ši mintis? Ką jie mano apie lietuvybę, Lietuvą ir naujus atvykstančius lietuvius? Skaitykite interviu!

Erikas Dudor: Aš esu Erikas Dudor, iš Los Andželes. Mano seneliai atvyko iš Lietuvos, o aš užaugau lietuviškoje dvasioje – ėjau į lietuvišką mokyklą, dalyvavau skautų judėjime ir visą gyvenimą dalyvavau įvairiuose lietuviškuose renginiuose.

Silvija Delakaitė-Dudor: Aš esu Silvija Delakaitė-Dudor, Eriko žmona, ir taip pat esu iš tos pačios lietuviškos bendruomenės. Man buvo dešimt metų, kai aš čia atsikrausčiau, ir iškart patekau į Los Andželo lietuvišką bendruomenę.

Linas Šepikas: Aš irgi esu vienas iš Los Andželo lietuvių. Mano seneliai atvyko į JAV po Antrojo Pasaulinio karo, ir mūsų šeima apsigyveno čia, Los Andželes. Lietuvybė yra dalis mūsų, ir mes kartu visa laiką gyvenome lietuviškai: eidavome į skautų žygius, šeštadieninę lietuvišką mokyklą, įvairius renginius – kaip, pavyzdžiui, Jurgio Didžiulio. Mes užaugome su In Culto muzika, ir mūsų draugai žino šią grupę. Mes mylime savo lietuvybę, norime ją išlaikyti, ir pasidalinti su kitais žmonėmis. Taigi mes įkūrėme kompaniją, gaminančią lietuvišką krupniką – su mūsų pačių variacija. Tiek Erikas, tiek aš, turime krupniko receptus iš savo senelių – tai mūsų vaistas nuo skaudančios gerklės ar nuobodaus vakaro.

Jurgis: Krupnikas jau nėra toks populiarus Lietuvoje. Ką jūs pasakytumėt skeptikams?

Erikas Dudor: Na, aš manau kad krupnikas, kuris yra gaminamas šiandien, nėra tas originalusis – šiais laikais, prieskoniai paskandina visą skonį. Tas krupnikas, kurį žinome mes, yra kitoks – jo esmė yra atskleisti medaus savybes ir spalvą. Taigi manau, kad originalusis receptas, kurio laikomės ir mes, galėtų patikti ir lietuviams Lietuvoje – juk dabar daug dėmesio yra skiriama vietiniam medui ir jo gerosioms savybės. Mes taip pat savo krupnike skiriame daug dėmesio skonio švelnumui ir medui, kuris yra būtent iš šios Kalifornijos vietovės. Už kelių šimtų metrų medus jau nebebus toks pats, taigi mes norime parodyti, ką turime geriausio – ir iš Kalifornijos, ir iš Lietuvos, kur užaugo mūsų seneliai.

Jurgis: O kaip amerikiečiai žiūri į jūsų gaminamą krupniką?

Linas Šepikas: Jiems tikrai jis patinka! Viskas prasidėjo kaip hobis, nuo dainų prie laužo su mūsų krupniko gėrimu kartu su mūsų draugais – aš įsivaizduoju, taip darydavo ir mūsų seneliai. Tai tiesiog tradicija – dainų atsiminimo, naujų draugų susiradimo, ir kitiems žmonėms visa tai labai patinka. Jie jau pradeda klausinėti apie mūsų krupniką, ir mes atsakom, kad tai nėra tiesiog dar vienas parduotuvinis gėrimas. Medus nelygus medui, kaip ir Lietuvoje – žmonės turėdavo savo ūkį, ir jų produktai skirdavosi nuo kaimyno kitoje gatvės pusėje. Taigi visa idėja yra atgaivinti vietinius skonius ir sukurti gėrimą, kuris yra tauraus skonio ir tuo pačiu lengvai geriamas.

Erikas Dudor: Nors pasitaiko, kad ir patys vietiniai lietuviai nežino, kas tai yra. Pasižiūri, pamirksi, skeptiškai pasuka galvą, sakydami, kad jiems šis gėrimas atrodo keistai. O tada mes priverčiam juos krupniko paragauti, ir tai pakeičia jų visą pasaulį, tada jau jie sako, koks tai skanus dalykas, ir kur jo dar galima gauti. Taigi didžiausias iššūkis yra priversti žmones gėrimo išgerti pirmą kartą – o paskui jau jis pats save parduoda.

Lina Šepikas: Taip, ir tada jie pradeda dainuoti ir šokti. (visi juokiasi)

Jurgis: O ką jūsų tėvai sako dėl to, kad jūs gaminate krupniką? (visi juokiasi)

Erikas Dudor: Jie niekad to garsiai nepasakė, bet aš esu gana tikras, kad pradžioje jie manė, kad man ne visi namie (juokiasi). “Ką tu darai, gamini krupniką?” – girdėjau juos sakant mintyse. Mano šeimoje nebuvo didelių alkoholio vartotojų, ir mums augant tikrai ne visada namie buvo krupniko. Na, o paskui jie pasakė: “Ką gi, pirmyn, žiūrėk, kas bus. Tikriausiai neištempsi nei metų ar dviejų su šituo verslu. Nieko neuždirbsi, ir turėsi eiti ir susirasti darbą”.

Silvija Delakaitė-Dudor: Taip, jie į tai žiūrėjo kaip į mūsų hobį. Ir nors ir sakė “Oi, kaip puiku, didžiuojamės tavimi”, bet niekas į tai rimtai nežiūrėjo – kol nesupilstėme visko į butelius. Ir tada visi suprato: taip, tai tikrai vyksta.

Linas Šepikas: Kaip ir visi tikri lietuviai vaikai, mes truputį praplėtėme taisykles – kas priimtina, ir kas ne.

Erikas Dudor: O dabar daug kurie vietiniai lietuviai prisiekinėja, kad jie žino, kaip gaminti geriausią krupniką: “Mes turime geriausią receptą, štai kaip mes jį gaminame”. Tačiau žengti tą žingsnį ir imti jį gaminti komerciškai, pardavinėti parduotuvėse, yra visai kas kita. Mums tai buvo ilgas, nelengvas kelias, turėjome daug streso, bet žinote, juk tai normalu.

Linas Šepikas: Tačiau girdėdami visas tas kitų žmonių istorijas apie krupniką, mes tuo pačiu sužinome ir daug asmeninių detalių – iš kokios Lietuvos vietos jie kilę, kokios yra jų istorijos ar šeimos tradicijos – nes kiekvienas turi vis kitokią istoriją. Ir tai tampa dar vienu būdu suartinti bendruomenę, nes kiek dar kitų tautybių žmonių gali pasakyti: “O taip, tai ir tavo seneliai ar tėvai gamino stipriuosius gėrimus virtuvėje”. Manau, kad tai gana unikalu ir lietuviška.

Jurgis: Tai jūs į krupniko gamybą žiūrite kaip į lietuviškų tradicijų atgaivinimą?

Erikas Dudor: Taip, iš tiesų – nes Lietuvoje jau daugelis senų tradicijų yra pamirštos. Štai, pavyzdžiui, mano draugo vestuvės buvo Lietuvoje, ir mes dainavome tradicines lietuvių liaudies dainas, kurias išmokome būdami skautais Amerikoje. O nuotaka pradėjo verkti ir sakyti, kad ji, Lietuvos lietuvė, niekad tų dainų nėra girdėjusi, kad niekas jų daugiau nemoka, ir kad mes esame vieninteliai, kurie jas žinome. Taigi aš supratau, kad kažkokiu tai būdu mes laikomės senųjų tradicijų, kai Lietuva tuo tarpu progresuoja ir tampa nauja. Bet nors tai ir yra normali bendruomenių ir žmonių evoliucija, mes taip pat prarandame dalelę kultūros. Papasakosiu tokią juokingą istoriją. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Lietuvą, paklausiau žmonių kur rasti išvietę – per mano visą gyvenimą mes taip vadinome tą vietą. Kai į mane keistai pažiūrėjo, tada aš suvokiau, kad klausiau, kur yra lauko tualetas. (juokiasi) Supratau, kad mes vis dar šnekame senąja mūsų senelių kalba. Lietuvoje viskas juda į priekį, bet dalis senųjų tradicijų kažkur pasimeta.

Linas Šepikas: Taip, aš irgi manau, kad mes esame lyg laiko kapsulėje, ir viskas dėl to yra puiku, nes ta kapsulė keliauja. Mūsų, Silvijos ir Eriko seneliai pabėgo nuo komunizmo, ir dėl to mes esame čia ir gyvi. Tai geras miksas, mes visi čia gerai sutariame, ir dalinamės viskuo, kas nauja. Mes klausydavomės polkos muzikos, ir paskui staiga atsirado In Culto – tai buvo kažkas visiškai skirtingo. Iš kažko vis tenka mokytis.

Jurgis: Tada paklausiu dar vieną klausimą. Ar ta lietuviška tapatybė nebuvo jums prievarta skiepijama? Juk neturėjote pasirinkimo?

Linas Šepikas: Aš nesijaučiau, kad man prievarta kažkas buvo brukama – aš esu lietuvis, mano vardas Linas Šepikas, ir viskas tuo pasakyta. Viskas, ką išmokau šeštadieninėje mokykloje, visada bus mano dalimi.

Erikas Dudor: Taip, dėl to mes šnekame kalba, kuria niekas kitas nekalba. Bet kai aš atsigręžiu atgal, tai noriu, kad būčiau praleidęs truputį daugiau laiko besimokydamas lietuviškų dalykų. Džiaugiuosi, kad mano mama, abu tėvai, mus stūmė daryti tuos dalykus, nors būdami vaikais to nesupratome. Tiesiog tai buvo dar viena diena mokykloje – šiuo atveju šeštadieninėje. Ginčydavomės su mama, nes ne visada norėdavom eiti, bet džiaugiuosi, kad ji versdavo. Bet mums patikdavo vasaros stovyklos su draugais, palapinės, uogų rinkimas. Dėka viso to dabar jaučiamės, kad mes turime savo kultūrą – nes tikrai nedaugelis žmonių Amerikoje tuo galėtų pasigirti. Turiu draugą, kuris yra penkis procentus vokietis, penkis procentus dar kažkas – visko po penkis procentus. Ir jis supranta, kad neturi jokios savitos kultūros, kad yra amerikietis. O būti lietuviu ar dar kažkuo yra didelis išskirtinumas.

Jurgis: Ar tau nauja mada?

Linas Šepikas: Pasakysiu, kad ta kultūra čia visada buvo labai stipri, nes prisiminkite, kokiomis sąlygomis mūsų seneliai paliko Lietuvą. Jie niekada nemanė, kad kada nors ją vėl pamatys nepriklausomą. Taigi mes darydavome dar daug ką – ne vien dalyvavome skautuose ar Šokių šventėje. Aš, pavyzdžiui, buvau Jaunimo Sąjungos savanoris. Mes visis prisidėdavome daug kokias būdais – nes tai mūsų kultūra ir paveldas. Jei mes jos atsisakome ir pamirštame, daugiau jos nebeatgausime – bet jei jos laikomės, ji tampa mūsų gyvenimo dalimi. Ir tai yra smagu! Pavyzdžiui, tos dvi savaitės per metus skautų stovykloje buvo pačios geriausios savaitės metuose. Arba dalyvavimas Šokių šventėje, šokant polką prieč šimtą tūkstančių žmonių – visa tai daro mus tuo, kas esame.

Jurgis: Bet ar Amerikos visuomenėje buvo koks postūmis tame, kaip žmonės vertina kitą tapatybę – pavyzdžiui, ar gerai yra būti ir lietuviu, kai galėtumėte būti tiesiog amerikiečiu?

Linas Šepikas: Taip, tikrai, ir kai kurie iš mūsų draugų dabar mums net pavydi. Mes turime kažką, ko jie neturi – savo tradicijas, ir tada jie nori tapti viso to dalimi. Mes vis juokiamės, kad per Kūčių vakarienę prie stalo turime daugiau žydų draugų nei lietuvių. Kai kitų kultūrų žmonėms atveriame savo duris, jie patys patiria tikrą nostalgiją, nori išgirsti mūsų istorijas. Manau, kad ir amerikiečiams patiktų atgaivinti savo šaknis. O aš ruošiuosi gauti savo Lietuvos pilietybę, ir tai yra visai kas kita – Lietuva yra mano dalis.

Jurgis: O ką jūs kitiems pasakojate apie Lietuvą, kas Lietuvoje yra “cool” (šaunu)?

Linas Šepikas: Kai pasakoju apie Lietuvą, ir kokia ji nuostabi, man tai visų pirma yra jos žmonės. Juk kaip tauta, mes patyrėme viską: kryžiuočių karus, Rusijos imperiją, okupaciją ir taip toliau, bet mes esame mieli žmonės, mums patinka dainuoti, šokti, dalintis gyvenimu – ne vis prisiminti, kad buvo tamsu ir liūdna. Mes – linksmi žmonės, ir tai daro Lietuvą didžia šalimi. Niekad dar negirdėjau, kad kam nors būtų nelinksma lietuvių kompanijoje.

Jurgis: Gal kalbate apie lietuvius ne Lietuvoje? (juokiasi)

Linas Šepikas: Taip, tiesa, bet čia viskas dėl sąlygų. Mes tiesiog stengiamės pirmauti, siekti to, ko norime. Jei kažko nori, reikia į tai įdėti daug energijos, ir viską gausi. Nėra laiko depresuoti, nors gyvenimas yra sunkus – bet reikia imtis atsakomybės.

Erikas Dudor: Aš manau, kad lietuviai – taip pat ir unikali tauta. Mes turime unikalią seną kalbą. Ir sutinku, kad lietuviai moka linksmintis. Aš visada savo draugus kviečiu į lietuvių dienas Los Andželes, sakau ateik ir, nesvarbu, kad nieko nepažįstat, išgersit alaus, pasakysit kam nors labas, ir jau turėsit draugą visam gyvenimui. Lietuviai visada buvo atviri, geraširdžiai ir dalindavosi mūsų bendros praeities prisiminimais. Aš manau, kad daug žmonių per rimtai į save žiūri, ir mes irgi tą darome, bet mes taip pat mokame pasilinksminti ir nusimesti visą tą rimtumą.

Silvija Delakaitė-Dudor: Man tai šauniausias dalykas yra maistas. Mes susituokėme čia parapijos lietuviškoje bažnyčioje, ir pasirinkome šią parapiją dėl lietuviško maisto. Mes norėjome lietuviško maisto, norėjome, kad mūsų amerikiečiai draugai paragautų bulvinių blynų, koldūnų, keptas duonos… mes turėjome visko, ką tik galite pagalvoti, nes aš myliu lietuvišką maistą. (visi juokiasi)

Jurgis: O kas jums nepatinka apie lietuvius?

Linas Šepikas: Aš manau, kad kartais per daug liežuvaujame, ir vienas kitam nepadedame. Vietoj to, kad sakytumem – eime, padėsim tam žmogui drauge, mes dažnai būname negatyvūs kitų atžvilgiu.

Erikas Dudoras: Nežinau, ką kiti pamanys, bet aš pajaučiau, kad tarp naujai atvykusių lietuvių ir Amerikos lietuvių yra tarsi kokia perskyra. Aš manau, kad mes juos gana gerai pasitinkame, bet kartais jaučiu, kad jie nenori būti mūsų dalimi. Jie mielai palieka savo vaikus lietuviškose stovyklose, kad jie išmoktų lietuviškai, bet patys mažai kur dalyvauja. O juk visų mūsų dalyvavimas yra tai, dėl ko mes išliekame, ir jei nauji žmonės prie mūsų nesijungs, mes stagnuosime.

Silvija Delakaitė-Dudor: Visiškai sutinku, Tikrai būtų smagu, jei daugiau naujai atvykusių lietuvių daugiau dalyvautų mūsų bendruomenėje. Mes turėtumėm augti, o ne mažėti kaip bendruomenė.

Erikas Dudor: Mes nesikandžiojam.

Jurgis: Labai ačiū už pokalbį!