Bitininkas Rokas Armonas Amerikoje atrado natūralaus gyvenimo grožį: laiko bites ir skleidžia svetingumą

sausio 4, 2018

Rokas Armonas Kalifornijoje laiko avilius ir gamina medų, nors sako, kad Lietuvos labai pasiilgsta ir Lietuvoje būtų norėjęs gyventi kaime. Jurgis Didžiulis kalbino Roką besilankydamas Kalifornijoje kartu su ToBeLT komanda

ROKAS: Mano vardas Rokas Armonas. Jau aštuoneri metai, kaip gyvenu Amerikoje, San Franciske. Bitininkauju. Esu pasiilgęs Lietuvos. Kai išgirstu šnekant lietuviškai, iškart širdis atsileidžia. Mano tėvai, brolis – visi jie Lietuvoje.

JURGIS: Bitininkauji? Tai labai lietuviška veikla labai toli nuo Lietuvos.

ROKAS: Tikrai taip. Labai toli nuo Lietuvos. Bet čia bitininkavimas tęsiasi ištisus metus, o Lietuvoj tik pusę metų. Lietuvoje labai šaltos žiemos.

JURGIS: O kodėl nusprendei į San Franciską traukti?

ROKAS: Aš iš tikrųjų gimiau mieste, esu vilnietis, bet aš visuomet norėjau į kaimą. O tai buvo neįprasta ir nepriimtina mūsų šalyje tuo metu. Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo metu aš neradau bendraminčių, ir aplamai mūsų kaimiečiai gan varganai gyveno, bent jau tada, nežinau, kaip dabar. Ir norėjau, kad man tai būtų ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Na, bet iš tiesų nenorėjau konkuruoti su kaimiečiais, ir gal nebuvau pasiruošęs, juk aš miestietis.

JURGIS: O kodėl tada San Franciskas? Gi galėjai bet kur kitur Kalifornijoj ar Pietų Amerikoj tą patį daryti.

ROKAS: Šita istorija turi tokią priešistorę. Aš šiaip gyvenime daug keliavęs, bet niekur antrą kartą negrįždavau – penkis mėnesius gyvenau Indijoje, pusmetį Škotijoje, tris metus Anglijoj, beveik pusmetį Ispanijoj, bet niekad niekad negrįždavau į tą pačią vietą. O štai kai atvykau į Ameriką 2000-iais, sutikau restorano savininką Vaidą, lietuvį. Jis mane pakvietė atvykti į San Francisko Bay Area, kur aš prabuvau vienerius metus. Tuo metu negalėjau gauti jokio darbo, nes mano galva buvo labai sužalota, buvo trys kaulo lūžiai veide, tai aš žmonėms neatrodžiau patikimai, bent jau tuo metu taip maniau. Taigi pastūmėtas situacijos, pradėjau galvoti, ką aš galiu toliau daryti. Telefono būdelėje atsiverčiau telefonų knygą, susiradau medaus fermą, ir gavau sezoninį darbą. Po aštuonerių metų nusprendžiau grįžti į būtent tą pačią vietą – taip man įvyko pirmą kartą per visas mano keliones.

JURGIS: O dabar pats gamini medų. Kuo jis ypatingas?

ROKAS: Tai yra būtent San Francisko Bay Area žiedų medus. Kadangi Amerikoje yra labai paplitusios įvairios alergijos, kurias žmonės gauna iš žiedų, sakoma, kad medus, gautas iš tų pačių žiedų, jas gydo. Be to, čia, Bay Area, žmonės labai vertina visą tai, kas yra čia vietoje pagaminta.

Kai pradėjau šį verslą, neturėjau šitų buteliukų, lipdukų. Mano idėja buvo laikyti bites ten, kur žmonėms reikia medaus, ir kad jie vietoj jį nusipirktų. Ir dabar iš tikrųjų yra kelios tokios mano vietos – viena iš jų Alamedoje – kur žmonės iš manęs tiesiog nusiperka medų, ir man nereikia jo nei fasuoti, nei lipdukų klijuoti, ir tai man yra pats didžiausias džiaugsmas. Bet ne visur tai įmanoma.

Aš pradėjau verslą su savo žmona, amerikiete, maždaug 2010-aisiais metais. Septynerius metus kartu dirbom, ir po septynerių metų jau tikrai buvo sunku kvėpuoti. Meldžiausi, kad kažkas atsitiktų. Ir atsitiko. Prieš tris mėnesius atsirado du verslo partneriai, kurie nupirko mano žmonos dalį. Dabar aš verslą galiu tvarkyti kitaip.

JURGIS: Anksčiau, prieš atvykdamas čia gyventi, sakei, kad daug keliavai. Ar manai, kad keliavimas yra lietuvių genuose?

ROKAS: Aš girdėjau tokius pasakymus iš emigrantų, kad lietuviai yra vilkai, vieniši vilkai. Girdėjau pasakojimus – na, tai ne patys gražiausi pasakojimai – bet juos išgirdau iš savo tėvo. Jis pasakojo, kaip būdavo kariuomenėje. Va, sako, užkliudyk kokį uzbeką, kirgizą, iš karto visas jų pulkas stos kaip siena, o lietuvis vienas, jis turi vienas apsiginti, niekas neprieis. Štai iš čia, turbūt, tas mano supratimas apie vienišą vilką.

JURGIS: Vilkas yra klajojantis gyvūnas, kaip ir lietuviškas simbolis – Vytis.

ROKAS: Taip – ir man Lietuvoje visad jautėsi tas lietuviškos vienybės nebuvimas, buvo ryškus bendruomenės stygius. Vyraujantis lietuviškas šabloniškas mąstymas mane irgi neigiamai veikė. O aš esu žmogus, kuris yra lengvai paveikiamas. Neturėjau pakankamai jėgų praturtinti savo aplinką, bet atvirkščiai, buvau nuolat veikiamas nusistovėjusios tvarkos, ir jaučiau, kad man Lietuvoje nelabai buvo vietos.

JURGIS: Minėjai, jog pasiilgsti lietuvių. Ar būdamas užsienyje ir turėdamas ryšių su lietuvių bendruomene manai, jog to pakanka, ir nebūtina grįžti į Lietuvą?

ROKAS: Išties aš bendrauju tik su keletu lietuvių, pavyzdžiui, su Vaidu. Bet tikiuosi artimoje ateityje pradėti bendrauti daugiau.

JURGIS: Ar dažnai grįžti į Lietuvą?

ROKAS: Buvau prieš tris – ketverius metus, bet ne per dažniausiai. Galbūt važiuosiu kitais metais.

JURGIS: Vaidas tavo bičiulis? Ir ar jį pažinojai iki tol?

ROKAS: Pažintis su Vaidu yra labai įdomi istorija. Ir, jums leidus, pasistengsiu ją trumpai papasakoti. Priešistorė yra tokia, jog Vaidas 2000-aisias su automobiliu į Niujorką atvyko švęsti Naujųjų Metų su vietiniais lietuviais. Aš irgi patekau į tą naujametinę lietuvių šventę. Ten pirmąsyk ir susitikome, nors iki tol vienas kito nepažinojome. Vėliau, važiuodamas dviračiu, aš pakliuvau į tą nelemtą avariją, susiskaldžiau galvą. Tuomet Vaidas mane vienąsyk pakvietė jį aplankyti San Franciske. “Atvažiuok, čia lietuvių bendruomenė”, sakė. Aš tų žmonių per daug nepažinojau, bet tiesiog ėmiau ir nuskridau. Su Vaidu gyvenome vienuose apartamentuose.

Gavau darbą, kartais su Vaidu pakeliaudavome, bet nebuvome tiek artimi, kaip dabar.
Ilgainiui išvykau į Indiją. Kaip sužinojau vėliau, Vaidas į tuos kraštus irgi buvo išvykęs. Visgi vienas apie kito planus kaip ir nežinojome, tad mūsų keliai buvo išsiskyrę.

O paskui aš Alamedoje sau prižiūriu avilius ir mano pažįstami praneša, jog tame pačiame miestelyje atsiradęs kažkoks lietuvių restoranas. Žinoma, mane tai ypatingai nustebino, tad vakare grįžęs į namus išsyk tuo pasidomėjau internete. Atradau, jog savininkas – Vaidas Šukys. Nelaukęs, jau kitą dieną, nutariu apsilankyti šiame restorane. Praveriu duris ir bandau nuspręsti ar tai jis, bet bijau apsirikti. O jis sušunka mano vardą ir puola broliškai apsikabinti. Tai va, kokia neįtikėtina istorija.

JURGIS: Kai Amerikoje susipažįsti su įvairiais žmonėmis, ne lietuviais, kuo pavyksta juos sudominti? Žinoma, galima sakyti, jog ir medus yra lietuviškos tradicijos produktas, bet kuo dar didžiuodamasis daliniesi?

ROKAS: Čia susipažįstu su žmonėmis, besidominčiais ezoteriniais dalykais.
Man su jais visuomet įdomu pašnekėti, nes didžioji dalis mano pačio gyvenimo yra praleista ieškojimuose. Taip pat su medumi ateina svetingumo pojūtis. Žmonės mielai maino savo užaugintas daržoves ir vaisius į mano medų, ir man leidžia savo teritorijoje pastatyti avilius bei nakvoti. Netgi gamtos rezervate, šalia kurio gyvenu, galiu naudotis draustinio teritorija, ir visa tai – dėl bitininkystės. Man ten leidžiama stovyklauti, galiu netgi bičiulius pasikviesti, visi ten galime susirinkti. Dabar tose vietose jaučiuosi kaip savas, galiu suorganizuoti ir aprodyti nuostabiausias gamtos vietas.

JURGIS: O žmonės čia žino lietuvius?

ROKAS: Žino. Sakyčiau, daugiau nei 50 procentų žino. Daug iš čia gyvenančių žmonių turi kažkokius protėvius iš Lietuvos – bene kas dešimtas sutiktas žmogus taip teigia. Na o lietuviškai, deja, jau nebekalba, mat jie – antros ar trečios kartos išeiviai. Užmiršta, matyt.
Taip pat kai kurie, daugiausiai besidomintys, žino Lietuvos krepšininkus. O mano sfera čia tokia – bitės, sodai, tai gal ne viską žinau ir pats.

JURGIS: Ačiū už pokalbį!