Arbatos gamintoja iš Kalifornijos Daina: vyras išmoko groti akordeonu, kad mane sužavėtų

gruodžio 10, 2017

Daina Šlekys-Trout yra Kalifornijos lietuvė, įsteigusi sėkmingą kombucha (kombučia) arbatos įmonę. Kombucha – tai natūrali fermentuota arbata, sparčiausiai auganti nealkoholinių gėrimų rinkoje – apie 25–35% kasmet per paskutinius penkerius metus. Ant Dainos butelių puikuojasi Vytis, o jos vyras – amerikietis iš Naujojo Džersio – išmoko groti akordeonu, kad ją sužavėtų.

Jurgis Didžiulis kartu su savo ToBeLT (To Be Lithuanian – Būti lietuviu) misija kalbino Dainą savo viešnagės Kalifornijoje metuJurgis: Papasakokite apie save.

Daina: Aš esu Daina Trout, prieš ištekėdama buvau Daina Šlekytė. Esu kompanijos „Health-Ade Kombucha“ įsteigėja ir vadovė – štai šitos puikios kombucha arbatos, kurią čia matote, gamintoja. Mes turime 13 skirtingų skonių ir esame greičiausiai auganti kompanija savo rinkoje. Viską pradėjome prieš penkerius metus su mano vyru ir geriausia drauge mūsų buto sandėliukyje. Dabar mes turime 107 darbuotojus, o mūsų arbatą pardavinėja apie 7500 parduotuvių visoje Amerikoje – ir mes dėl to labai džiaugiamės.

O jei pasakoti apie tai, kas aš esu… Aš užaugau su lietuviais tėvais, Arūnu ir Rūta, ir mano pirmoji kalba buvo lietuvių. Kiekvieną vasarą važiuodavau į „Neringos“ stovyklą Vermonte, kur mane tėvai palikdavo keturioms savaitėms, kad patys galėtų važiuoti į Europą. Be abejo, ėjau į lietuvišką mokyklą kiekvieną šeštadienį – tai mano tėvams labai daug reiškė, ir namuose kalbėjome vien tik lietuviškai.

Į Lietuvą važiuodavome kas ketveri metai, ir lietuvybė buvo mano tapatybė. Tačiau po to, kai tapau suaugusi, dar neturėjau progos nuvykti į Lietuvą – pradėjau mokytis universitete, būdama studentė neturėjau pinigų, paskui kūrėme savo arbatos įmonę. Bet ateinančią vasarą pagaliau važiuosim į Lietuvą, į didelę šventę – dėl to labai džiaugiuosi, dar ir dėl to, kad su manim važiuos sūnus Henrichas ir vyras Džastinas. Mano vyras yra iš Naujojo Džersio, bet jis moka pasakyti keletą frazių lietuviškai, pavyzdžiui, „aš esu amerikietis“. Manau, kad jo lietuvių kalba gerėja, priklausomai nuo to, kiek alaus išgeria (šypsosi).

Jurgis: Kokiose vietose jums teko gyventi ir kokios ten buvo lietuviškos bendruomenės?

Daina: Aš užaugau Kalgaryje, Kanados Albertos provincijoje. Tuo metu jaučiausi kanadiete, daug laiko praleisdavau Toronte. Tad augant mano pagrindinė lietuvių bendruomenė buvo Toronte. Tada, važiuodama į Vermonto vasaros stovyklas, sutikau daug lietuvių iš JAV Rytų pakrantės – dauguma mano draugų buvo iš Bostono, Filadelfijos ir Vašingtono, bet ne tiek daug iš Čikagos. Paskui dar penkerius metus mokiausi Bostone.

Jurgis: Ar manote, kad Kalifornijos lietuviai yra draugiškesni? Šnekama, kad, pavyzdžiui, Čikagos lietuviai yra gana šalti. 

Daina: Gali būti, bet aš manau, kad Kalifornijoje žmonės apskritai yra draugiškesni – tikriausiai dėl saulės. Juk matėte Los Andžele lietuvių dienas – spalis, o žmonės be pertraukos linksminasi. Bepigu, kai čia taip šilta.

Jurgis: Gerai, papasakokite, kaip ant jūsų butelių pateko Vytis.

Daina: Aš jums tik pasakysiu, kad gaminti kombucha išmokau labai seniai – mano močiutė visada užsiimdavo fermentacija, tad iš jos išmokau ir to, ir valgio gaminimo. Kai mokiausi Bostone, mano namuose visada buvo įvairių dalykų – rūgstančių, fermentuojančių ar dygstančių. Iš jų – ir raugintų kopūstų, bet ir daug daugiau nei tai. Taigi aš išmokau, kaip gaminti kombucha, kol mokiausi Bostone magistratūroje – tai buvo 10 metų prieš gimstant „Health-Ade“ kompanijai.

O dėl Vyčio, tai yra atskira istorija. Kai pradėjome gaminti kombucha mano bute, ilgai tęsti nebegalėjome – namai tapo raugykla, ir mus iš buto išmetė, nes privačiuose namuose negalima turėti gamyklos. Tada mums reikėjo rasti, kur tęsti gamybą, ir aš nuėjau į lietuvišką banką Kalifornijoje, CLCU, kuriam vadovauja geras mano draugas ir šeimos narys Albinas Markevičius. Aš jo paprašiau man paskolinti 40 tūkst. dolerių, kad galėčiau nusipirkti pirmą gamybos liniją.

Aš prisimenu, kaip jis atsisėdo savo biure ir pradėjo apžiūrinėti mano butelį iš visų pusių, tada pasakė: „Man viskas labai patinka, bet kaip tu tikiesi suklestėti, jei etiketėje nėra jokių lietuviškų simbolių?“ Aš visiškai su juo sutikau – ir taip ant mūsų butelių atsirado Vytis, ir nuo šiol ten visada yra. Tas mažas žingsnelis man atnešė daug vidinės vienybės su Lietuva, ir lietuviai dabar gali atpažinti, kad šis gaminys turi kažką bendro su Lietuva. Pas mus dirba auklė iš Lietuvos, Rima, ir ji man vis pasakoja, kad augdama gerdavo labai panašų gėrimą – taigi galbūt kombucha turi daugiau lietuviškų šaknų nei mes įsivaizduojame.

Dabar mes gavome didelę investiciją iš kitų šaltinių, bet visko pradžia buvo lietuviškoje bendruomenėje – tiek mano močiutės fermentavimo paslaptys, tiek pirmieji investuoti pinigai iš lietuviško banko. Manau, kad ir mano užsidegimas pasiekti tikslą yra lietuviškas. Tai nors aš ir negimiau Lietuvoje, užaugau lietuviška dvasia – o noras dirbti sunkiau nei kiti juk yra mūsų bruožas.

Jurgis: O ką sako amerikiečiai, pamatę Vytį ant jūsų butelių?

Daina: Jei jie Vytį pastebi, visada nori sužinoti daugiau. Tada aš jiems papasakoju, ir tai man yra labai miela, kadangi aš būnu kaip tiltas tarp lietuviškos ir amerikietiškos bendruomenių. Tai juk yra tikras simbolis su istorija, o ne kažkoks besielis ženkliukas, sukurtas investuotojų.

Amerikiečiai išvis mano, kad yra labai šaunu, kad aš turiu savo kultūrą, kalbą ir kad tos kalbos mokau savo sūnų. Jiems būna labai įdomu sužinoti, kad augdama šokdavau polką ir vilkėdavau tuos puikius neįprastus rūbus. Turbūt pastebėjote, kad lietuvių dienose Los Andžele buvo daug amerikiečių, ne lietuvių. Jie visi nori būti viso šito dalimi. Gal tai vis dėlto kartos ar vietos reikalas, nes kai augau ir daug laiko leisdavau Filadelfijoje, ne visada lietuvybė buvo šaunus dalykas. Bet aš pati visada didžiavausi, kad esu lietuvė – visi mes, kurie važiuodavom į „Neringos“ stovyklas, taip jausdavomės. Visas tas lietuviškas dainas aš dabar dainuoju savo sūnui.

Jurgis: O ką jūsų vyras mano apie jūsų lietuvybę? 

Daina: Jam visa tai tikrai patinka! Mano vyras yra istorikas – jam tiesiog visada patiko istorija, ir taip pat jis yra muzikantas, taigi jam labai patinka visas mūsų muzikalumas ir dainos. Jis labai laukia kelionės į Lietuvą, o aš irgi labai dėl to džiaugiuosi. Planuojame savaitę praleisti Vilniuje, o paskui nuvažiuoti į Palangą ar kažkur į paplūdimį.

Jurgis: Aš turiu tokią idėją, kad mums nereikia stengtis apsaugoti lietuvybę, bet verčiau reikia dalintis ja su kitais – ir tokiu būdu ji klestės dar labiau. Kokie, jūsų nuomone, yra svarbiausi lietuviški dalykai, kuriais pasidalinus, žmonėms tai paliktų įspūdį?

Daina: Yra tikrai daug dalykų! Aš asmeniškai jaučiu stiprų ryšį su mūsų pagoniškomis šaknimis ir senomis dainomis, to laikotarpio menu – manau, kad visa tai yra labai unikalu, ir nesvarbu, kokia jūsų religija, šią kultūrą įvertinsite.

Man taip pat labai patinka lietuviškos pasakos. O maistas – kam gali nepatikti bulvės, kiauliena, šoninė, burokėliai? Taip pat ir kalba yra labai įdomi – kai aš žmonėms pasakau, kad mūsų kalba yra kilusi iš sanskrito, jie negali patikėti, ir nori sužinoti daugiau.

Mūsų istorija irgi yra nepaprasta – daug pergalių, daug pasiaukojimo saugoti savo žemę, savo kalbą. Pažiūrėkit aplink – daug tautų, kurios buvo okupuotos tiek pat laiko, prarado gerą dalį savo kultūros, prarado kalbą – bet tik ne lietuviai, nes mes esame išdidūs žmonės.

Aš nesakau, kad pati visa tai patyriau, nes Lietuvoje negyvenau, bet aš visą šitą laikau savo istorijos dalimi. O amerikiečiams tokie dalykai labai patinka – istorija, menas, muzika. Štai, Džastinas išmoko groti akordeonu, norėdamas, mane suvilioti – kadangi mano tėtis jam pasakė, kad tai bus geriausias būdas atkreipti mano dėmesį, ir tai buvo tikra teisybė.

Jurgis: Labai šaunu! O ar yra kažkas lietuviško, kas jums nepatinka? Kažkas, ką turėtumėm pataisyti? Nes perleisdama vaikui mūsų kultūrą, turbūt vis tiek uždėsite kultūrinį filtrą?

Daina: Na, yra buvę tokių istorijų… Pavyzdžiui, būna, sutinku lietuvių iš Lietuvos – ar Amerikoje, ar Lietuvoje – ir aš labai džiaugiuosi, galėdama su jais šnekėti lietuviškai, nes jaučiu tą ryšį, nors mano kalba ir nėra tobula – ir tada išgirstu, kad „jūs netikra lietuvė, jūs amerikietė, taigi su mumis neturite nieko bendro“. Tada jaučiuosi, kad esu nelaukiama Lietuvoje. O aš juk irgi esu lietuvė, tik gyvenanti kitoje šalyje, nes taip nulėmė aplinkybės, tai toks požiūris mane stebina.

Yra ir dar vienas dalykas – aš taip išaugau, kad mums nebuvo galima reikšti jausmų. Ar išsiskyrus su vaikinu, ar užsigavus, visada išgirsdavau: „Neverk, viskas gerai, tu esi stipri.“ Nežinau, ar čia taip buvo tik mano šeimoje, ar čia yra lietuviškas bruožas, bet tai turbūt padarė mane stipresne – bent jau taip sakydavo mano draugai.

Jurgis: Įdomu, kad palietėt šitą temą. Tyrimai rodo, kad lietuviai turi mažiausiai empatijos visame pasaulyje. Mums yra labai sunku išreikšti solidarumą ar save sutapatinti su kitu asmeniu. Todėl svarbiausia yra pradėti suprasti savo emocijas – tik tada galėsime sukurti empatiškus ryšius su kitais žmonėmis.