Kaip Amerikos lietuvių pora prisidėjo prie kovos už Lietuvos laisvę: “Surinkom tūkstančius vietinių lietuvių”…

sausio 15, 2018

Dabar jau mažai kas tą atsimena, bet 1984-aisias metais Sovietų Sąjunga boikotavo Olimpines Žaidynes Los Andžele dėl “anti-sovietinės isterijos JAV”. Antanas (Tony) ir Danutė Mažeikos buvo vieni iš pagrindinių to “kaltininkų”: jie ilgą laiką būrė vietiniuslietuvius protestams, aktyviai perduodavo žinutes spaudai apie Baltijos šalių Sovietų okupaciją ir rado savo atstovus bei užtarėjus galingose JAV valdžios struktūrose – Senate ir Kongrese. Prieš Olimpiadą, visa ši kampanija jau buvo virtusi milžiniška žiniasklaidos banga. Šiais laikais, užsienyje gyvenančių lietuvių dažnai klausia: “Ar jūs gintumėte Lietuvą?” Tokios istorijos, kaip Danutės ir Antano, ir dar šimtai panašių, įrodo, kad kartais Lietuvą yra geriausiai ginti esant už jos ribų. Jurgis Didžiulis ir ToBeLT komanda sutiko Danutę ir Antaną Mažeikas festivalyje “Lietuvių dienos” kelionės po JAV Vakarų pakrantę metu.

Danutė: Laba diena, aš esu Danutė Mažeikienė, o čia – Tony Mažeika – arba Antanas Mažeika. Mes esam lietuviai, bet gimę Amerikoj. Antanas yra gimęs Niujorke, aš gimiau Kalifornijoj, čia mano parapija, kurioje esu krikštyta. Jo tėvai gimę Brukline, o mano buvo pabėgėliai. Mano senelis buvo signataras, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Bet mes esam Lietuvos laisvės aktyvistai, ir Antanas ypatingai Niujorke… Papasakok apie…

Antanas (žvelgdamas į Danutę): Lapkričio tryliktąją?

Danutė (pritariamai linkčiodama galvą): Lapkričio tryliktąją.

Antanas: Taip, šešiasdešimt penktaisiais metais, lapkričio tryliktąją, mes su kitais jaunimo nariais suorganizavome didelį žygį. Tuo metu jau buvo dvidešimt penkeri metai, kaip Lietuva buvo okupuota, taigi jau buvo metas ko nors viešai imtis prieš Sovietų Sąjungą. Susirinko daug žmonių, ypatingai jaunimas – norėjom kaip nors išeiti į viešumą. Mums gerai pavyko, nes tą savaitgalį – lapkričio tryliktąją – surinkom daugiau negu keturiolika tūkstančių vietinių lietuvių.

Danutė: Taip pat latvių ir estų…

Antanas: Latvių ir estų, bet dauguma buvo lietuviai. Žmonės atvažiavo iš įvairių valstijų: Pensilvanijos, Illinojaus, ir taip toliau. Įvyko didelis susibūrimas Madison Square Garden arenoje Niujorke, labai žymios sporto renginiais. Mums pasisekė, kad turėjom Amerikos atstovus JAV Kongrese ir Senate, kurie parėmė Lietuvos reikalavimą atstatyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę ir paskelbti, kad Amerika niekad nepripažino nelegalios Sovietų okupacijos. Mes, kaip grupė, bendrai naudojomės Amerikos principais, mentalitetu, ir, kaip Amerikos piliečiai, turėjom teisę demonstruoti už Lietuvą, panaudojant mūsų galimybes. Viešai stovėdavom ir demonstruodavom su savo reikalavimais. Tuo pačiu dirbome su mūsų atstovais Vašingtone, tai buvo didelis dalykas.

Jurgis: Aš manau, kad niekas neabejoja dėl Amerikos lietuvių reikšmės ir pastangų kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tai jiems buvo svarbiausias dalykas. Žlugus Tarybų Sąjungai, ar buvo sudėtinga bendruomenei vėl rasti vienybės priežastį? Juk aktyviai dalyvaujant tokioje veikloje, tai tampa priežastimi saugoti lietuvių kalbą. O paskui bendruomenė galbūt prarado savo kryptį?

Danutė: Aš nemanau. Nors taip, tos organizacijos tikrai neįkinkė jaunimo (abu juokiasi) ir neišsikėlė naujo tikslo, taigi pradėjo nykti. Bet kol tas visas katilas dar kunkuliavo, per tuos pirmus metus po Sovietų Sąjungos žlugimo, buvo labai gražu. Dabar yra nauja gadynė (aut.past laikai), yra daug naujų lietuvių ateivių, su kuriais mes turim labai gražius santykius. Tuo pačiu mes norėtumėm dažniau grįžti į Lietuvą, kažkokį įnašą duoti, kurį jie priimtų. Mes nenorim jiems užkrauti savo vertybių, norim prisitaikyt ir savo dalį atnešti į Lietuvą.

Jurgis: Koks, jūsų manymu, yra didžiausias iššūkis dabartiniame globaliniame kontekste? Jeigu anksčiau tai buvo kova prieš Tarybų Sąjungą už laisvę, kokia dabar galėtų būti reikšminga kova, kur žmonės norėtų įsitraukti į veiklą už Lietuvą?

Danutė: Aš manau, kad globalinis ryšys su savo kraštu (Antanas intensyviai linkčioja galvą pritardamas) yra labai svarbus dalykas. Anksčiau mes turėjom vietinius Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją – na, o mes esam iš pačio didžiausio regiono, iš Išeivijos – juk tai irgi yra Lietuvos regionas. Mes jaučiamės, kad esam dalis Lietuvos. Mano senelis, profesorius Mykolas Biržiška, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą 1918-ais metais. Kai aš buvau maža, jis man aiškino Lietuvos himną – o dabar Lietuva yra pakeitusi vieną žodį himne: “Tegul saulė Lietuvos” yra pakeista į “Tegu saulė Lietuvoj”. Aš manau, kad taip mes sumažiname Lietuvą – jeigu yra “Saulė Lietuvos”, tai tegul ji paliečia ir mane čia, Kalifornijoj, paliečia kitus Australijoj, paliečia visus lietuvius per visą pasaulį – juk mes esam viena tauta. Tai mes turim tiktai rasti tuos ryšius, kurie mus sujungtų.

Antanas: Mes manome, kad didžiausia kova Lietuvoje yra ne tik prieš Putiną, bet ir kova už savo, kaip tautos, identitetą, kad išlikti kaip suvereni tauta Europos Sąjungos rėmuose.

Jurgis: Man patinka ta mintis kur yra “Saulė Lietuvos” – ir ji dega visur, kur yra lietuviška širdis. Aš jums metu užuominą, tiesiog tai nėra klausimas, tai yra tiesiog kaip atraminis taškas: Lietuva ne kaip valstybė, o kaip gyvybinga pasaulinė bendruomenė.

Danutė: Teisingai.

Antanas: Suprantam, teisingai.

Jurgis: Jaučiat?

Antanas: Mes jaučiam. Teisingai.