Indrė Viskontas, Amerikos lietuvė: mūsų traumas gali pagydyti pagalba labiau vargstantiems

gruodžio 8, 2017

Indrė Viskontas, operos dainininkė ir neurologijos mokslininkė, išmoko angliškai, kai jai buvo 7 metai. Tai nebūtų keista, jei ji būtų gimusi Lietuvoje – tačiau Indrė yra gimusi ir augusi Kanadoje – o dabar augina sūnų ir gyvena San Franciske, kur mes su ja ir susipažinome. Jos tėvai ir seneliai sukūrė tokią lietuvišką atmosferą namuose, kad palikusi gimtus namus, ji jautėsi svetima, lyg būtų užsienietė, gyvenanti Kanadoje, bet atvykusi į Lietuvą, irgi jautėsi nesava. Mes kalbamės apie lietuviškų tradicijų tęstinumą, apie tai, kas yra lietuviškumas, ir kodėl jis svarbus, ir apie tai, ko ji nenorėtų perduoti savo sūnuiJurgis Didžiulis: Indre, papasakok apie savo ryšį su Lietuva.

Indrė Viskontas: Mano abu tėvai gimė Lietuvoj, o aš augau Toronte, Kanadoje, kur yra labai didelė lietuvių bendruomenė. Mano seneliams buvo labai svarbu išlaikyti ryšius su Lietuva ir visiems ten gyvenantiems padėti. Kai aš augau, daug laiko skyrėme išeivijos kovai už Lietuvos nepriklausomybę, teko daug protestuoti. Mano visas pasaulis buvo lietuviškas – aš angliškai nemokėjau iki septynerių metų amžiaus. Buvau skautė ir ateitininkė, šokau tautinius šokius, dainavau choruose, kiekvieną šeštadienį lankiau lietuvišką mokyklą, o visi mano draugai buvo lietuviai. Mokykloje aš jaučiausi labai vieniša, kaip užsienietė – tik savo lietuviškoje bendruomenėje jaučiausi esanti namuose. Tačiau kai pirmą kartą, būdama penkiolikos metų, nuvažiavau į Lietuvą, vėl pasijaučiau, kad tai nėra pilnai mano kraštas, nors man buvo labai įdomu matyti visus užrašus lietuvių kalba. Bet vis tiek jaučiausi keistai, ir grįžusi supratau, kad esu kaip žmogus be savo šalies.

Jurgis: Puikiai suprantu, kaip tu jautiesi. Kaip tu tą problemą išsprendei, ar vis dar su ja kovoji?

Indrė: Aš vis dar su ja kovoju. Dabar aš turiu mažą vaikelį – trijų metų sūnų, ir nuo pat mažens su juo kalbu lietuviškai. Bet aš esu vienintelis žmogus jo gyvenime, kuris kalba lietuviškai – mano mama dabar gyvena labai toli, mes čia (San Franciske) neturime lietuviškai kalbančių artimųjų, taigi man tampa labai sunku palaikyti lietuvišką kalbą su sūnumi. Dabar dabar man skauda širdį, kad jis beveik visai nekalba lietuviškai, bet man yra taip pat svarbu turėti su juo gerą ryšį, nesvarbu kokia kalba.

Jurgis: Taip, žinau, yra daug žmonių išeivijoje, kurie turi tą problemą: arba susikalbu su savo vaikais ir turiu gerą ryšį, arba juos priverčiu laikytis to lietuviško kodo (kalba, būreliai ir t.t.). Ar tau pačiai yra buvę sunku ar, tarkim, pykai ant tėvų, kad jie tave vertė kalbėti tik lietuviškai?

Indrė:  Taip, pykau, man atrodo, ir ne tik ant tėvų, bet ant visų išeivijos lietuvių. Kai aš mokiausi universitete, pirmą sykį sužinojau, kad Lietuvoje irgi buvo žmonių, kurie per pasaulinį karą nelabai gerai elgėsi, kad čia buvo labai daug žydų, kurie kentėjo. Bet kai mus lietuviškoje mokykloje mokė Lietuvos istorijos, niekas apie tai nekalbėjo. Iki tol aš labai didžiavausi, kad esu lietuvaitė, bet susipažinusi su įvairiais žmonėmis, ypač su žydais, išvažiavusiais iš Lietuvos, supratau, kad kai kurie dalykai kažkodėl nebuvo įtraukti į mano istorijos pamokas. Aš labai supykau ant savo mokytojų ir savo tėvų, nes aš jaučiau, kad nors tai nebuvo jų kaltė, jie vis tiek turėjo mus mokyti nepagražintos istorijos. Nors aš labai didžiuojuosi Lietuvos kultūra, menu, ir kalba, bet neturėtume ignoruoti dalies istorijos. Todėl kai aš šneku su žydų kilmes žmogumi, kurio tėvai ar protėviai yra iš Lietuvos, jaučiu, kad turiu jų atsiprašyti.

Jurgis: Taip, labai keistas tas jausmas, bet vis tiek aišku, kad mes negalim nešiot kaltės ne už savo veiksmus. O ar yra tokių lietuviškų bendruomenių, kur tu jautiesi kaip namie?

Indrė: Toronte aš buvau labai aktyvi lietuviškoje bendruomenėje, visus pažinojau ir visi mano draugai buvo ten. Tačiau išvažiavusi iš Toronto jaučiau, kad turiu įleisti šaknis į naują žemę, ir palaikyti ryšius su žmonėmis, kurie mane supa. Dabar aš gyvenu San Franciske jau dešimt metų, ir retai su lietuviais bendrauju. Lengviausia būna, kai vyksta Dainų šventė. Tada aš sukuriu mažą chorelį, jam diriguoju ir vadovauju. Man gaila, nes atrodo, kad jeigu aš turėčiau daugiau draugų tarp lietuvių, tai tada man būtų daug lengviau ir mano sūnų auginti lietuviškai. Tik kai grįžtu į Torontą, kur yra mano bendruomenė, jaučiuosi kaip namuose.

Jurgis: Ar viską, ką gavom iš tėvų, mes turim perduoti savo atžalom?

Indrė: Man svarbiausia yra perduoti kalbą ir papročius, kad mano sūnus turėtų istoriją, kad per ją nors truputį pažintų savo senelius. Mano tėtė mirė, kai aš buvau nėščia, tai jis nė nežinojo, kad turės anūką. Mes davėm sūnui mano tėtės vardą, kad jis turėtų bent kažkokį ryšį su seneliu, o aš noriu jį išmokyti ir papročių. Štai lietuvių kalba, mano nuomone, turi nepaprastai įdomią gramatinę struktūrą, ir jei mano sūnus galėtų ją suprasti, jam tai padėtų plačiau mąstyti. Juk lietuvių kalboje yra tokių žodžių, kokių nėra jokioje kitoje kalboje. Norėčiau jį atvežti į Lietuvą, kad jis pamatytų tą kraštą, ir sutiktų žmonių, kalbančių ta kalba, kuria kalba mama – na, bent jau kai supyksta. Aš čia galbūt padariau klaidą, nes kai supykstu, ant jo supykstu lietuviškai. Tai jis dabar turi tą ryšį – kai mama pyksta, ji pyksta lietuviškai (juokiasi).

Jurgis: O ar yra kažkas, ko nenorėtum, kad tavo sūnus pasiimtų iš lietuviškos kultūros?

Indrė: Žinote, aš tiksliai nežinau, į kurią pusę dabar juda Lietuva ideologiškai, bet esu sutikusi daug žmonių, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos, ir kurie man yra pasakoję, kodėl jie išvažiavo. Todėl kartais man truputį rūpi, kad taip kaip ir Amerikoje, Lietuvoje yra žmonių, kurie mąsto visai kitaip, nei aš. Nes jeigu, pavyzdžiui, ideologija Lietuvoje krypsta link homofobijos ir netolarancijos, tai aš viso to nenorėčiau perduoti savo sūnui. Mano draugai Lietuvoje tokie nėra, bet kartais girdžiu iš kitų naujienų šaltinių, kad Lietuvoje dar yra frakcijų, besilaikančių netolerantiškų pažiūrų, ir aš nežinau, kiek jų iš tikrųjų yra.

Jurgis: Taip, sutinku, tą mūsų identitetą galima formuoti. Aš paklausiu iš kitos pusės – ar vaikystėj pastebėjai, kad lietuviai skiriasi nuo kanadiečių ar amerikiečių? Ar tu su tuo buvai susidūrus ir kada supratai, kad mes Amerikoj esam truputį kitokie?   

Indrė: Visi lietuviai, kuriuos pažinojau, buvo išeivijos lietuviai, ir mes turėjom svarbią misiją – reikėjo išlaisvinti Lietuvą. Tarp jų visada buvo daug įvairių nuomonių, ir daug aistros. Man atrodo, lietuviai yra žmonės, kurie labai mėgsta dainuoti, būti kartu, tiesiog gyventi pilnais plaučiais. Kartais aš matau, kad mano pažįstami amerikiečiai yra per daug banalūs, per daug susitaikę su savo egzistencija. Lietuviai to netoleruotų, jiems viskas turi būti arba labai gerai, arba labai blogai – kai jie dainuoja liūdnas dainas, tai pačios liūdniausios dainos, o džiaugsmingos dainos yra pačios džiaugsmingiausios. Man, kaip menininkei, ši aistra gyvenimui yra labai prie širdies, ir aš nenorėčiau jos prarasti.

Jurgis: Tu minėjai, kad tėvų misija išlaisvinti Lietuvą jau yra įvykdyta, tai kokia gi dabar turėtų būti misija, kuri vienytų lietuvišką bendruomenę?  

Indrė: Galbūt mums reiktų užmegzti gilesnius ryšius su tais žmonėmis, su kuriais turime bendrą istoriją? Gal vis dar prižiūrėti, kad Lietuva nebūtų vėl okupuota – tai vis dar yra rimta problema. O gal, būnant čia, yra svarbiausia palaikyti gimtąją kalbą, kuri yra labai unikali ir svarbi? Aš esu psichologė, todėl ši tema man yra nepaprastai įdomi, nes žinau, kad kalba labai keičia, kaip mes galvojam. Tai jeigu mes prarandam kalbą, prarandam dalį mūsų minčių, ir aš nenoriu prarasti kalbos. Taip pat svarbu yra turėti lietuvišką bendruomenę visame pasaulyje, ir palaikyti ryšius – štai, pavyzdžiui, kai svečiavausi Londone, labai greitai susipažinau su keliais lietuviais – palaikyti tuos ryšius tarp lietuvių visame pasaulyje yra labai svarbu.

Jurgis: Kai gyvenau Amerikoje aštuonis metus, man nebuvo labai kieta būti lietuviu, norėjosi kuo greičiau asimiliuotis. Bet aš jaučiu, kad šiuo metu Amerikoje yra koks tai postūmis, kai išskirtinumas dabar pasidarė įdomus. Ar tu esi kažką tokio įžvelgus?

Indrė: Priklauso nuo vietos Amerikoje – yra vietų, kur tolerancija auga ir skirtumai yra vertinami, o yra vietų, kur žmonės yra priešiškai nusiteikę prieš užsieniečius. Aš tikiuosi, kad bus judama link priėmimo ir tolerancijos – ir ta prasme, būti lietuviu yra didelė vertybė. Juk tai reiškia būti dalimi tokios grupės, kuri yra išsilavinusi, kultūringa, įdomi.

Jurgis: Gerai, tada paskutinis klausimas. Ar manai, kad egzistuoja kolektyvinė sąmonė, ir kad traumos gali persiduoti iš kartos į kartą? Mano nuomone, žmonės Lietuvoje paveldėjo daug įvairių traumų – pokarines, po-sovietines, ir jiems sunku atsiverti, apie tai kalbėti. Būdama neurologojos mokslininke, ar galėtum pasiūlyti būdų, kaip tomis traumomis atsikratyti?

Indrė: Taip, iš tiesų, mūsų genuose yra užrašytos mūsų senelių traumos – ar tai būtų badas ar Holokaustas. Kad išgydyti bet kokią traumą, reiktų imti kiekvieną simptomą atskirai, ir suteikti žmonėms visus resursus, kokių jiems reikia. Svarbiausia žmogui yra pajusti, kad jis kontroliuoja savo ateitį, todėl išsilavinimas ir galimybės gyvenime yra esminiai dalykai. Kai žmonės nebesijaučia turintys tą kontrolę – ypač jei staiga pasikeičia režimas, kaip buvo Lietuvoje – ta kontrolė yra prarandama. Vienas iš geriausių būdų pasijausti geriau yra padėti kitam, nes visada atsiras kas nors, kam sekasi blogiau už tave. Empatijos jausmas gydo mus pačius. Galbūt reiktų pagalvoti apie labdaros organizaciją Lietuvoje, kuri padėtų žmonėms, mirštantiems iš bado Etiopijoje. Lietuviai myli žmones, yra socialūs, ir galbūt yra būdų, kaip panaudoti šiuos sugebėjimus, kad padėti tiems, kuriems to dar labiau reikia. Tai būtų didžiausia dovana mums patiems.