Daiva Navarette: mano vyras meksikietis susižavėjo Lietuva

gruodžio 1, 2017

Daiva Čekanauskas-Navarette, gimusi Los Andželes, yra Lietuvos garbės konsulė Kalifornijoje ir LWAC (Pasaulio Lietuvių Meno Tarybos) vadovė. Ponia Daiva yra aktyvi lietuviškos bendruomenės veikėja, dažnai lankosi Lietuvoje, bendrauja su daug žinomų žmonių. To Be LT komanda lankėsi Daivos ir ir jos vyro Carlos Navarette namuose ir juos pakalbino lietuvybės temaJurgis: Ponia Daiva, koks yra jūsų ryšis su Lietuva?

Daiva: Aš esu šimtu procentų lietuvė. Mano abu tėvai gimė Lietuvoje, bet pabėgo per karą, kai abu buvo dar paaugliai. Jie pateko į Vokietijos pabėgėlių stovyklą, iš kur atvyko į Kanadą ir po to į Ameriką. Abu tėvai tada apsistojo Los Andželes, kur jie ir susitiko, susituokė ir turėjo tris dukras. Mes visos trys užaugome Kalifornijoje, Los Andželes.

Jurgis: O jūs, pone Navarette, ar jūs esate kaip nors susijęs su Lietuva?

Carlos: Mano brolis mokėsi teisę Kalifornijos Universitete Los Andželes – ir pasirodo, visos trys Čekanauskų dukros ėjo į tą patį universitetą. Brolis man pasakojo, kad vietiniai lietuviai turi labai smagius vakarėlius, ir kad aš privalau juose sudalyvauti. Nors aš tuo metu Los Andželes negyvenau, aš atvykdavau į lietuviškus renginius. Viename iš jų sutikau Daivą, ir pakviečiau ją į pasimatymą. Tuo pat metu aš tiesiog susižavėjau lietuviška kultūra. Atrodė, kad renginių metu vykdavo kažkas nepaprastai svarbaus – pavyzdžiui, kai pamačiau įnešant Amerikos vėliavą, žmonės atrodė rimti ir susikaupę, o kai paskui buvo įnešta lietuviška vėliava, atrodė, lyg kažkas sprogo ore. Man tai buvo visiškai neįprasta, ir aš buvau tiesiog sužavėtas. Visi mano pažįstami lietuviai buvo pavyzdiniai piliečiai, labai išsilavinę, kultūringi, daug dirbantys, ir jų vaikams taip pat gerai sekėsi – aš tiesiog maniau, kad tai buvo pavyzdinė kultūra.

Daiva: Turėkite omenyje, kad Carlos gimė Arizonoje meksikiečių šeimoje, ir tik persikėlęs į Los Andželes, susipažino su lietuviška kultūra Amerikoje. Jam tai buvo kažkas visiškai naujo. Tuskone, Arizonoje, iš kur Carlos yra kilęs gal ir yra keletas lietuvių, bet jis tikriausiai nebuvo sutikęs nei vieno, prieš susipažindamas su manim.

Jurgis: Ar Carlos išmoko šnekėti lietuviškai prieš susipažįstant su Daiva ar po to?

Daiva: Kai mes susituokėm, jam tapo svarbu būti mūsų lietuviškos bendruomenės dalimi. Man nieko nesakęs, Carlos įsirašė į šeštadieninę lietuvišką mokyklą mūsų lietuviškoje parapijoje, ir pradėjo lankyti pamokas su lietuvių vaikais, kurie dar nemokėjo kalbos.

Jurgis (juokiasi): Palauk, aš tave turiu apkabinti – tu tikrai lankei lietuvišką šeštadieninę mokyklą?

Daiva: Taip, 3 metus!

Carlos: Mano mokytoja buvo Violeta Gedgaudiene

Daiva: Aš manau, kad jis mokėsi dar ir dėl to, kad suprastų ką mes šnekėdavome su mano mama.

Jurgis: Carlos, o kaip tave priėmė lietuviškoje bendruomenėje?

Carlos: Bendruomenės jaunimas priėmė tiesiog puikiai. Jie buvo nuostabūs.

Daiva: Taip, jaunimas priėmė – bet prieštaravimai daugiau kilo iš mano tėvų pusės, kurie mus užaugino, tikėdamiesi, kad mes ištekėsime už puikių lietuvių vyrų. Iš trijų seserų aš esu vienintelė, kuri to nepadarė.  

Carlos: Daivos tėtis buvo lietuviškos bendruomenės lyderis, bet man buvo sunku suprasti tą “tautiškumo” svarbą. Aš tiesiog buvau amerikietis vaikėzas, kuriam patiko Daivos, jos draugų ir seserų kompanija. Dabar turiu puikius santykius su “broliukais” – Daivos seserų vyrais. Mes tapome puikia didele šeima, mūsų vaikai yra panašaus amžiaus. Visos trys seserys buvo neščios tuo pat metu.

Jurgis: Kodėl jums abiems lietuviška bendruomenė yra tokia svarbi? Ar jūs jos veikloje dalyvaujate daugiau iš pareigos, ar ir pasiimate kažką sau?

Daiva: Kai mes augome, namuose šnekėjome tik lietuviškai. Tai buvo mūsų pirmoji kalba. Angliškai išmokome vaikų darželyje, kai man buvo 5-6 metai. Taigi lietuviškumas mums buvo įskiepytas tėvų, bet augant galėjome pačios pasirinkti kiek tai buvo mums svarbu asmeniškai. Man pakako meilės žmonėms ir kultūrai, kad pasilaikyti lietuvišką identitetą. Ir nors mano vyras yra meksikietis, jei namuose šnekame kita kalba nei angliškai, tai būna lietuvių kalba.

Carlos: Lietuvių kalba mums naudinga – tai kaip mūsų slaptoji kalba, kurios paprastai niekas daugiau nesupranta.

Jurgis: Aš žinau iš savo bendraamžių patirčių, kad jei tėvai labai stumia dalyvauti bendruomenėje, gali suveikti atvirkštinė reakcija. Ar manote, kad kai kurie vaikai buvo perspausti ir čia?

Carlos: Taip, tikrai, aš girdėjau iš daugelio lietuvių draugų, kad jiems visai nepatiko, kad visi jų šeštadieniai turėjo būti skirti lietuviškai mokyklai.

Daiva: Tai nebuvo tik šeštadieniai, bet ir sekmadieniai – taigi visas savaitgalis. Nuo pirmadienio iki penktadienio mes būdavome amerikietiškoje aplinkoje ir mokykloje, o savaitgaliai būdavo pašvęsti lietuviškai veiklai. Šeštadieniais vykdavo lietuviškos pamokos, tada koks nors renginys, o sekmadieniais eidavome į mišias lietuviškoje parapijoje, ir tada vykdavo koks nors minėjimas ar dar vienas renginys.

Carlos: Bet tie lietuviai turėjo tikslą. Jie stengėsi dėl labai svarbaus dalyko – rezistencijos.

Daiva: Taip, mes stengėmės del nepriklausomybės.

Carlos: Šiam tikslui buvo pasišventusi ir suorganizuota visa bendruomenė. Mane tai labai žavėjo, nors iki galo visko dar nesupratau. Daugiau suvokiau tik tada, kai pirma kartą nuvažiavau į Lietuvą 1993 metais. Aš buvau tipiškas jaunas amerikietis bachūras, kuris tuo metu dar daug ko nesuprato.

Daiva: Jam ši kelionė atvėre akis – bet ką tada kalbėti apie mane. Aš esu lietuvė, ir mano šalis buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę. Mes pagaliau gyvai pamatėme kraštą, apie kurį anksčiau buvome tik girdėję iš mano tėvų, ar skaitę iš knygų. Ir staiga atsidūrėme Lietuvos žemėje ir pirmąkart pamatėme tikrą šalį.

Jurgis: Ar tai buvo keistas jausmas? Galbūt jūs jautėte, kad nebūsite pilnai priimti?

Daiva: Man Lietuva buvo labai svetinga. Mes vis dar čia turime giminių – artimiausias iš jų yra tėvo brolis, kuriam nepavyko pabėgti per karą. Taigi broliai pasimatė pirmą kartą po 50 metų. Už šeimos rato ribų jautėme daugiausiai smalsumą – kas čia per žmonės, atvažiavę iš Kalifornijos, kas jie per vieni?

Carlos: Mane ypatingai žavėjo visos istorijos, kurias išgirdome – apie tai, kas atsitiko Lietuvoje, apie tai, kaip broliai negalėjo turėti jokio kontakto. Visi lietuviai dalinosi labai įdomiomis istorijomis. Pavyzdžiui, Daivos tėčio brolis turėjo pasikeisti pavardę sovietų laikais.

Jurgis: Gerai, tada kitas klausimas. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, koks dabar yra lietuviškos bendruomenės JAV tikslas? Juk jau daugiau nebereikia organizuoti protestų, nebereikia tokio pačio aktyvizmo.

Daiva: Taip, tais laikais mano tėtis, pavyzdžiui, buvo labai aktyvus Pavergtų Tautų grupėje ir lietuviškose organizacijose, įsteigtose už Lietuvos ribų – vis su tikslu padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Bet dabar viskas pasikeitė, ir mes turime daugiau įdomių ir smagių progų padėti Lietuvai įvairiose srityse – mes daugiau neturime vien tik “kovoti”.

Jurgis: O jūsų vaikai? Ar jie šneka lietuviškai? Aš, pavyzdžiui, augdamas Kolumbijoje, nuo vaikystės privalėjau būti lietuviu ir kalbėti lietuviškai. O kaip yra pas jus?

Daiva: Mūsų šeima yra mišri, bet mums yra svarbu, kad vaikai šnekėtų lietuviškai. Mūsų vaikai yra turėję lietuvių auklių, ir ėjo į šeštadieninę mokyklą – taigi jie nuo mažens girdėjo lietuvių kalbą. Aišku, kai jie susitinka su savo mokyklos draugais, anglų kalba paima viršų. Jie nešneka taip laisvai lietuviškai, kaip aš, bet kalbą supranta. Ir jų visi draugai žino, kad jie yra lietuviai, nors jų pavardės yra ispaniškos. Aš viliuosi ir noriu, kad jie tęstų lietuvišką šeimos tradiciją, bet galų gale spręs jie patys. Šį lietuviškumą visa širdimi remia ir Carlos.

Carlos: Aš manau, kad viskas pasikeis, kai jie nuvyks į Lietuvą ir atras visą pasaulį žmonių, kalbančių lietuviškai.

Jurgis: O koks yra pats šauniausias dalykas, kuris daro lietuvius lietuviais?

Carlos: Aš tai manau, kad lietuviai yra bebaimiai pasaulio tyrinėtojai. Mūsų namuose neseniai lankėsi ultra-bėgikas Aidas Ardzijauskas, kuris bėgo nuo vienos JAV pakrantės į kitą, arba fotografas ir verslininkas Marius Jovaiša, kuris praskrido virš Kubos – jo dėka, Kuba pirmą kartą buvo fotografuota iš oro. Jis gavo leidimus skraidyti ten, kur anksčiau niekas neskraidė.

Daiva: Taip, Carlos tikrai sutinka daug įdomių lietuvių, kurie lankosi mūsų namuose.

Jurgis: O koks būtų šauniausias lietuviškas dalykas, jums, Daiva?

Daiva: Man asmeniškai tai tikriausiai būtų lietuviškas menas. Prieš porą metų su Amerikos lietuviu, filmų kūrėju Mariumi Markevičium įkūrėme Lietuvos Pasaulio Menų Tarybą (Lithuanian World Arts Council), kadangi žinome, kad yra nepaprastai daug talentingų lietuvių menininkų visame pasaulyje, o iki šiol nebuvo jokios organizacijos, kuri galėtų juos pristatyti platesnei pasaulio bendruomenei, juos paremti. Šios organizacijos dėka susipažinome su daug šaunių menininkų, ir padedame tiems, kurie tik pradeda savo kelią. Štai, pavyzdžiui, šiais metais, menininkė Indrė Puzauskaitė, kuri dirbo su LWAC Los Andželes, grįžo atgal į Lietuvą, kur sukūrė dirbtuves režisieriams ir aktoriams. O Martynas Levickis, kuris yra žinomas akordionistas Lietuvoje ir mūsų tarybos narys, vedė mokymus Kauno rajone ir sponsoriavo vieno kompozitoriaus stipendiją. Mes norime padėti jauniems žmonėms, menininkams, tiek finansiškai, tiek suteikiant jiems įvairias galimybes – pažintims, tobulėjimui – kad jie taptų garsūs pasaulyje ir tuo pačiu garsintų Lietuvą.

Jurgis: Kokie, jūsų manymu, yra išskirtiniai Lietuvos bruožai?

Daiva: Tai Lietuvos žmonės – gabiausi, protingiausi, ir darbščiausi.

Jurgis: Tai jūs sakote, kad žmonės – didžiausias Lietuvos turtas?

Daiva: Be jokios abejonės, žmonės.

Jurgis: O kur Lietuvai reiktų pasistengti, kad ji šiame amžiuje klestėtų?

Daiva: Aš manau, kad svarbiausia yra vienybė. Dabar Amerikoje emigrantai lietuviai yra skirstomi į tris “bangas” pagal atvažiavimo laiką. Bet mes visi esame lietuviai. Mes neturėtumėm žmonių skirstyti į kategorijas. Man patinka, kai visi sueina į krūvą ir kartu leidžia laiką. Visi yra pakviesti!