Bella Shirin gimė Kaune, po Antrojo pasaulinio karo, kai į miestą grįžo koncentracijos stovykloje kažkaip išgyvenę jos tėvai. Kai jai suėjo septyniolika metų, tėvai nusprendė keltis į Izraelį. Tačiau Bella sako, kad Lietuvos, ypač Kauno, ilgėjosi visada

Ir štai prieš porą metų ji grįžo gyventi į savo gimtąjį miestą, kur dabar tapo visos bendruomenės šviesuliu.

Bellos misija – parodyti pasauliui ir Izraeliui, kokia puiki šalis yra Lietuva ir kokie nuostabūs yra lietuviai. Ji – pati tikriausia ambasadorė, mylinti abi šalis ir visokiais būdais besistengianti jas suartinti.

Jurgis Didžiulis ir ToBeLT projektas atkeliavo į Kauną švęsti Chanukos – žydiško šviesos festivalio – kartu su Bella Shirin ir kaunietiška menininkų bendruomene. “Mano tėvas bėgo nuo sovietų. Jis nepabėgo iš Lietuvos. Jis mylėjo Lietuvą. Tėvas žinojo, jog po karo čia visi jau buvo žuvę – ir jo mama, ir dalis brolių, sesučių – bet jis grįžo į Lietuvą, nors galėjo važiuoti į Ameriką.

Giminės iš Amerikos tėvą atrado, kai amerikiečiai jį išvadavo (iš koncentracijos stovyklos – Red.). Jie kreipėsi į Raudonajį Kryžių, surado ir sakė „atvažiuok“. O jis pasirinko Lietuvą. Mano tėvas buvo Lietuvos patriotas. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenės savanoriu 1937-aisiais metais, ir man iš vaikystės skiepijo didžią meilę savo gimtinei. Savaime aišku buvo, jog aš eisiu į lietuvių mokyklą, ne į rusų, – pasakoja p.Bella. – Paskui dėl baimės būti išvežtam į Sibirą mano tėtis dėjo visas pastangas, kad išvažiuotumėm į Izraelį. 1963-aiais metais, kai išvažiavom, buvom vieni iš pirmųjų. Man buvo labai sunku, aš labai ilgėjausi Lietuvos. Ir praėjo daug laiko, kol pripratau… Bet vis tiek aš manau, kad jei Lietuvoj būčiau likus, būčiau pasiekus daug daugiau. Kai aš išvykau, būdama labai jautrus vaikas, labai prisirišęs prie Lietuvos ir ypač prie Kauno, netekau pasitikėjimo savimi. Tarytum eidavau per gatvę ir nejausdavau žemės. Ir tik kai po daugelio metų grįžau į Kauną, į Lietuvą, aš vėl pradėjau tvirtai žengti. GRĮŽO pasitikėjimas savimi po šitiek metų! Todėl aš manau, kad tėvai, kurie išveža ypatingai jautrius vaikus gyventi į užsienį, turėtų gerai pagalvoti. Jie gali padaryti žalą vaikams visam gyvenimui.

– Jūs esat ir žydė, ir lietuvė. Kaip sugyveno šios dvi tapatybės?

– Puikiai sugyveno. Izraelyje aš izraelietė, Lietuvoje – aš lietuvė. Be to, man čia dviguba pilietybė labai padeda, duodama visus įrankius veikti, kad suartinčiau dvi tautas.

– Mes turime labai ilgą sugyvenimo su žydais istoriją Lietuvoje. Jeigu pažvelgtume į kelis bendros šių tautų istorijos šimtmečius Lietuvoje, galima sakyti, jog tai buvo pavyzdiniai santykiai Europoje. Kodėl visgi manoma, jog ši šalis yra antisemitinė? Bei kas yra daroma, jog būtų pakeistas toks požiūris?

– Taip, buvome puikus pavyzdys. Prieš karą buvo puikūs santykiai tarp žydų ir lietuvių, jie buvo geriausi draugai ir bičiuliai.

Mano tėvo draugai buvo dvarininkai Sirutavičiai. Tėtis su jų vaikais būdavo dieną ir naktį – žaidė futbolą, važinėjo motociklais. Mano teta mokėsi su lietuviais draugais, todėl žydai buvo nustebę, jog dalis lietuvių prisijungė prie vokiečių. Ir aišku, tai buvo išties skaudu. Jie sakydavo, jog vokiečiai buvo svetimi – naciai. Bet lietuviai visada buvo savi, tad jie matė tame išdavystę, ir todėl tas skausmas buvo toks sunkus. Ir tai buvo perduota saviems vaikams bei anūkams – tas pyktis. Žinoma, dabar daugumos jų nebėra. Bet tie, kurie išgyveno holokaustą, per savo pasakojimus perdavė pyktį vaikams ir anūkams. – Jūs dedat labai dideles pastangas keičiant šį lietuvių įvaizdį užsienyje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip jums sekasi šioje srityje? – Aš stengiuosi, kadangi mano šeimoje buvo daug gelbėtojų lietuvių. Mano pusseserę išgelbėjo lietuviai. Mano tėvui padėjo baltaraištis, išgelbėjęs jam gyvybę. Yra dar daug panašių atvejų. Tad mūsų namuose niekuomet nebuvo sakoma blogo žodžio apie lietuvius.

Bet kitur buvo pasakojama tiesa, kaip buvo. Todėl man buvo skaudu visą šitą girdėti, ir aš nusprendžiau tuos visus atsiminimus, tėvų, tetos – tuos geruosius, pradėti skleisti po pasaulį. Neįmanoma – juk Lietuvoje buvo virš dviejų su puse milijonų lietuvių prieš karą. Tai nejaugi visa tauta buvo žydšaudžiai? Net ir pusės milijono nebuvo. Net ir dviejų šimtų tūkstančių nebuvo. O kiek buvo gelbėtojų! Matote, kai aš klausiu savęs – jei man reiktų gelbėti lietuvį, ar aš rizikuočiau savo gyvybe? Taip, rizikuočiau. Bet savo vaikų gyvybe – niekada nerizikuočiau. Sakau tiesą. O ten rizika buvo vaikams. Nes jeigu naciai tokius gelbėtojus pagaudavo, nužudydavo visą šeimą. Juk dauguma gelbėtojų turėjo vaikų.

– Ką galima būtų dar nuveikti, kad paklotume tuos supratingumo tiltus, jog žmonės sugrįžtų, jog jie suprastų?

– Pirmiausia reikia visiems susipažinti, dažniau vieniems pas kitus važiuoti ir ruošti bendrus susitikimus. Pavyzdžiui, kaip būtų gražu, jei į Lietuvą atvažiuotų izraeliečiai, o lietuvių šeimos priimtų juos pasisvečiuoti. Dalintųsi tradicijomis, kartu švęstų šventes. Juk anksčiau taip būdavo – sovietiniais laikais mes švęsdavome kartu su kaimynais lietuviais.

– Paskutinis klausimas. Kodėl vis dar yra žmonių, kurie ne iškart prisipažįsta, jog yra žydai?

– Yra dar ta baimė. Kadangi jie yra tautinė mažuma, yra dar išlikusi ta baimė nuo holokausto laikų. Matyt jie dar galvoja, jog žydai yra nekenčiami.

– Ačiū Jums!